Pirčių gamyba +37064631341
sauna@pirtys.net

balticsauna.eu ›› Musu Lietuviska Pirtis

LIETUVIŠKOJE PIRTYJE BE VANTOS NEAPSIEISITE

Pirtyje galima vanotis pačiam, bet dar geriau, jeigu vanoja kitas žmogus. Svarbu, kad ši procedūra būtų atliekama teisingai, nepraleidžiant nė vienos iš jos sudedamųjų dalių; vėdavimo, glostymo, plakimo, čaižymo, pertraukėlės. Partneriui ar partnerei atsigulus ant plautų, akmenis pašlakstoma vandeniu (geriausiai šlakstyti patį vidurį, kad kiltų sausesni garai), kad padidėtų karštis, ir atsargiai pavanojama kūną nuo pėdų galvos link, po to, atvirkščiai, plekšnojama palei šonus (vėdavimas). Po to lėtai keletą kartų iš abiejų kūno pusių vanojama nuo pėdų iki kaklo (glostymas). Tuomet slystančiais judesiais nestipriai paplakama nugarą, dubens sritį, sėdmenis, šlaunis, blauzdas ir pėdas (plakimas). Galiausiai vantą pakeliama aukštyn ir užgriebus karšto oro keletą kartų stipriai (bet neskaudžiai) plakamas visas įkaitęs kūnas. Tai pakartojama keletą karų (čaižymas). Tuomet išvanotam žmogui būtina išeiti į priepirtį – atsikvėpti, išgerti karštos arbatos su medumi ar citrina (pertraukėlė). Po pertraukėlės jį vėl vanojama, kartojant paeiliui visas minėtas dalis. Baigiant vanoti, galima vanta patrinti kūną apvaliai judesiais. O po to būtina įkaitusį kūną atvėsinti šaltu vandeniu (žiemą galima pasivolioti pusnyje). Baigus visas procedūras, nusimaudoma po šiltu dušu, nusišluostoma ir apsirengiama.

       

Turbūt daugelis žmonių pasakytų, kad jiems nieko nėra maloniau, kaip pasikaitinti ir pasivanoti lietuviškoje pirtie. Pirtis gydo kūną, žvalina sielą, padeda atsipalaiduoti ir susigrąžinti jėgas, stiprina imunitetą, skaidrina mintis ir gerina nuotaiką. Ko daugiau bereikia civilizuotam žmogui, kurio organizmą nuolatos alina bloga ekologija, nesveika gyvensena ir stresai?

       

Nors žmonės jau šimtmečius maudosi pirtyje ir pasikliauja tam tikromis susiformavusiomis tradicijomis, kartu jie nuolat bando šį tą joje pakeistu bei patobulinti. Tad kokia yra šiuolaikinė pirtis ir kas joje – svarbiausia?

Lietuviškos pirties karštis yra ne sausas, kaip, pavyzdžiui, saunoje, o drėgnas. Joje ne tik kaitinamasi, bet ir vanojamasi. Svarbiausios šios pirties dalys yra: patalpos kaitinimo krosnis, sumūryta iš akmenų, laiptų formos mediniai plautai, skirti kaitinimuisi bei išprakaitavimui, ir kubilai su karštu bei šaltu vandeniu arba čiaupai, iš kurių galima leisti vandenį. Be to, yra vonelės, plaušinės ir kiti prausimuisi reikalingi daiktai. Žinoma, neapseinama be įvairių vantų. Daugumoje pirčių yra ne tik patalpos, kuriuose kaitinamasi ir maudomasi, bet ir vadinamasis priepirtis, skirtas nusirengimui, poilsiui, maloniam pabendravimui gurkšnojant žolelių arbatą arba girą tarp pirties procedūrų.

Lietuviška pirtis paprastai yra medinė, suręsta iš drebulių rąstų arba pastatyta iš kitokios medienos, tok jos vidinės sienos iškaltos drebulinėmis lentomis. Jos grindys ir lubos – medinės. Visas pirties interjeras taip pat iš medžio, tačiau parastai ne iš spygliuočio: karštyje ši mediena išskiria dervas, kurios gali būti pavojingos sveikatai. Į sienas tarp rąstų prikemšama samanų, kurios ne tik užpildo plyšius ir sulaiko šilumą, bet ir pasižymi baktericidinėmis savybėmis. Samanos ypatingos tuo, kad jos drėgnoje patalpoje niekada nepūva ir leidžia išgaruoti iš jos drėgmei.

       

Lietuviškoje pirtyje šilumą skleidžia krosnis, apkrauta akmenimis. Įkaitę akmenys šlakstomi vandeniu, kad drėgna šiluma pasklistų po visą patalpą. Garai kondensuojasi ant vėsaus kūno ir jį įkaitina. Lietuviška pirtis ypatinga tuo, kad joje naudojamos vantos. Jos gaminamos iš įvairią augalų: beržo, ąžuolo, liepos, kadagio, pelyno, bitkrėslės, šermukšnio, eukalipto ir kt. Kiekviena vanta kuo nors naudinga organizmui.

Einant į lietuvišką pirtį, be vantos, dar reikia pasiimti kepuraitę, šlepetes, aromatinių aliejų, žolių arbatos ir, žinoma rankšluostį.

       

Pirmą kartą kaitinantis ant plautų vanotis nereikia – užtenka ramiai pasėdėti, kol suprakaituoja kūnas (maždaug 5 – 10 minučių). Antrą kartą jau galima ir pasivanoti. Išėjus iš vanotuvės, įkaitusį kūną reikia perpilti šaltu vandeniu.

Norint, kad garai būtų kuo karštesni ir sausesni, reikia akmenis negausiai šlakstyti vandeniu, taikant į pačias karščiausias jų vietas. Kuo daugiau pilama vandens, tuo drėgnesni kyla garai. Augalų antpilais geriausia šlakstyti ne akmenis, o sienas ir lubas, kad pasklistų stipresnis aromatas.