Pirčių gamyba +37064631341
sauna@pirtys.net

balticsauna.eu ›› Pirciu Ivairove

PIRČIŲ ĮVAIROVĖ

SENOVĖS ROMĖNŲ PIRTYS

Daugeliui teko girdėti apie Senovės Romos pirtis – vadinamąsias termas. Termos buvo ne šiaip sau pirtys. Jos buvo visiškai nepanašios į mūsų lietuviškas pirteles. Kažin ar kada nors žmonės dar skirs tiek dėmesio ir lėšų savo kūno puoselėjimo procedūroms ir su tuo susijusiems malonumams, kiek jų kitados skyrė senovės romėnai.

Lėšų senovės Romoje buvo nešykštima ne tik termų statyboms, bet ir vandens tiekimo į jas įrenginiams. Buvo statomi specialūs vandentiekiai, kuriais kasdien miestui buvo tiekiama po milijoną kubinių metrų vandens (šių laikų Romoje jo sunaudojama dvigubai daugiau). Save mylinčius romėnus lepino ir tenykštis klimatas, todėl vandens procedūros jiems buvo prieinamos nuo ryto iki vakaro ištisus metus.

Dauguma Senovės Romos piliečių termoje lankydavosi kasdien, o kai kurie netgi po kelis kartus per dieną. Terma romėnams atlikdavo savito laisvalaikio centro vaidmenį. Joje buvo maudomasi, kaitinamasi, vanojamasi, gydomasi, gausiai valgoma ir geriama, klausomasi muzikos, šokama, susipažįstama, įsimylima ir netgi dalykiškai posėdžiaujama. Visi čia galėjo ilsėtis, atsipalaiduoti ar paprasčiausiai tinginiauti. Toks buvo daugelio senovės romėnų gyvenimo būdas.

Buvo pastatyti galingi pirčių kompleksai, kuriuose tilpdavo po keletą tūkstančių lankytojų. Pirtys veikdavo ištisas paras ir kainuodavo palyginti nedaug, o vaikai į jas būdavo įleidžiami nemokamai. Kiekvienoje pirtyje buvo įrengtos visos pagrindinės patalpos: rūbinė, vėsi patalpa, skirta poilsiui, karšta pirtis, vanotuvė, sporto salė s įranga, prausykla su baseinu bei voniomis ir vidinis kiemelis atvirame lauke. Pirtyje dirbo masažuotojai, virėjai, muzikantai. Senovės Romos termų interjeras buvo puošiamas marmuru, skulptūromis, dekoratyvinėmis plytelėmis.

Ar žinojote, kad.... 

...Senovės Romos pirtyse grindys jau buvo šildomos (šis malonus patogumas buvo išrastas gerokai ankščiau, nei manome!“).

 

Istorikams labai pasisekė tyrinėjant romėniškas termas. Jie atkasė didžiulį imperijos centrą – Pompėją, kuri buvo staiga palaidota po lava ir pelenais, išsiveržusiam iš Vezuvijaus vulkano. Net po daugelio amžių čia viskas išliko beveik idealios būklės. Žmonių kūnai ir kitos organinės substancijos akimirksniu išnyko karštoje lavoje, suformuodamos tuštumas ir ertmes.

Archeologai šias tuštumas užpildė gipsu ir atkūrė miestą su visomis jo smulkmenomis – be abejo, buvo atkurtos ir prabangios Pompėjos termos.

Maudytis, pertis ir mėgautis poilsiu pirtyje mums vertėtų pasimokyti iš senovės romėnų – šiuolaikiniam išvargusiam žmogui reikėtų daugiau dėmesio skirti savo kūno atgaivai.

Į pirtį žmonės nuo seno ei9davoi ne tik dėl higienos, bet ir gydymo bei profilaktikos tikslais. Į pirtį, sauną būdavo einama peršalus, kamuojant reumatui, radikulitui, užpuolus odos ligoms, kovojant su nutukimu ir kitomis negaliomis. Profilaktinis ir gydomasis pirties procedūrų poveikis apima daugelį dalykų – organizmo funkcijų atkūrimą, įtampos šalinimą (relaksaciją), imuniteto stiprinimą, grūdinimą, atsparumo stresams stiprinimą, kūno termoreguliacijos sistemos treniravimą, emocinės ir socialinės adaptacijos mechanizmų gerinimą ir pan.

Greta šiluminių ir kontrastinių procedūrų sveikatą stiprinantį ir organizmą grūdinantį poveikį turi ir pirtyje naudojamos aromatinės medžiagos.

Nuo senovės ant įkaitusių akmenų garinėje buvo liejamas ne tik paprastas vanduo, bet ir įvairių augalų užpilai bei nuovirai, pripildantys pirties patalpas malonaus kvapo ir dezinfekuojantys orą. Gydomasis šių priemonių poveikis buvo juntamas garams prasiskverbus į organizmą per odos poras ir kvėpavimo organus.

      
      

 SUOMIŠKA PIRTIS (SAUNA)

Suomiškoje pirtyje arba saunoje krosnis skleidžia sausą karštį. Nuo jo kūnas intensyviai prakaituoja, todėl gali ištverti net 110 – 140℃ temperatūrą. Patys suomiai saunoje vanojasi, bet kitų šalių žmonės, pasisavinę iš jų idėją, paprastai pasitenkina vien karščiu ir lediniu vandeniu. Todėl labai svarbu prieš kaitinantis kruopščiai nusausinti kūną. Kaitinantis Būtina gulėti. Antraip, gali sutrikti kojų kraujotaka. Priklausomai nuo oro temperatūros, kaitinamasi 5 – 20 minučių, o po to panyrama į ledinį baseino (arba eketės) vandenį. Atšalus kūnui, vėl skubama pasikaitinti, bet jau labai trumpai. Kai kūnas atvėsta ir nustoja prakaituoti, galima pakartoti visą ciklą. Kad vienodžiau kaistų kūnas, galima jį vėduoti karnų plaušine.

Einant į suomišką pirtį, reikia pasiimti kepuraitę, šlepetes, rankšluostį, patiesalą, karnų plaušinę, aromatinių aliejų (eukaliptų, pušų ir kt.).

Sauna žmogaus organizmą veikia panašiai kaip ir pirtis, bet pirtyje širdies bei kraujagyslių, kvėpavimo ir nervų sistemai tenka didesnis krūvis. Ant plautų oro temperatūra pakyla iki 40 - 50℃, o drėgnumas siekia 100 proc., todėl prakaituojama mažiau negu veikiant sausam karščiui: kartu mažiau valosi organizmas. Saunoje oro temperatūra gali siekti 90 - 100℃.

Prieš kaitinantis saunoje, kūną reikia gerai nuplauti ir sausai nušluostyti. Galvos geriau neplauti, bet pridengti plona vilnone kepuraite arba medvilnine skarele. Kojų nereikia apauti.

Pirmąjį kartą užtenka pasikaitinti 10 minučių, visiškai nejudant. Geriausiai ramiai gulėti ant patiesto rankšluosčio. Organizmas pats įspėja, kad laikas išeiti: padažnėja širdies plakimas ir kvėpavimas. Prieš išeinant reikia truputį pasėdėti nuleistomis kojomis, nes staiga atsistojus gali pradėti svaigti galva.

Po pirmojo pasikaitinimo reikia tuoj pat lėtai panirti į šaltą baseino vandenį arba pastovėti po šaltu dušu. Antrąjį kartą galima kaitintis 10 – 12 minučių. Po to reikia vėl palįsti po šaltu dušu arba pasipliuškenti baseine. Dabar jau galima nusišluosčius išgerti arbatos arba žolelių antpilo.

 Daugiau kaip 3 kartus saunoje kaitintis nerekomenduotina. Po paskutinio pasikaitinimo, reikia pusę valandos pailsėti ir palaukti, kol normalizuosis kūno temperatūra.

Svarbu!

Saunoje reikia nuolat kontroliuoti savijautą, tikrinti pulsą. Prieš kaitinantis pirmąjį kartą jis turi būti ne retesnis kaip 60 tvinksnių per minutę, o pasikaitinus gali padažnėti iki 110 – 120 tvinksnių per minutę. Ilsintis jis turi sumažėti iki 80 tvinksnių per minutę, antrą kartą kaitinantis gali padažnėti iki 120 – 140 tvinksnių per minutę, bet pailsėjus vėl neturi viršyti 80 tvinksnių per minutę.

 

      
      

HAMAMAS – TURKIŠKA PITIS

Rytuose įprasta pirties procedūrai skirti visą dieną, nes turkiška pirtis – tai visas procedūrų kompleksas. Tokioje pirtyje šilumą kūnui perduoda gausūs drėgni garai. O kadangi šių garų turi būti labai daug, tai ir jų temperatūra nėra didelė – paprastai apie 80℃. Pirmiausiai apsilankoma nelabai karštoje pirties patalpoje su įkaitintais akmeniniais gultais (paprastai jie būna marmuriniai).

Pagulėję ant jų ir gerai išprakaitavę, besiperiantieji pereina į vieną iš pirties nišų, kurioje tvyro karšti garai (tokių nišų paprastai būna keletas, kiekvienoje – skirtingas garų temperatūros režimas). Paskui – masažas, baseinas, kosmetinės procedūros ir poilsis.

Turkiškoje pirtyje kūnas įkaista ne taip greitai, kaip, pavyzdžiui, lietuviškoje pirtyje, nes aplinkos temperatūra nėra labai aukšta. Nepaisant to, turkiškame hamame reikėtų būti atsargesniems – dėl labai didelio oro drėgnumo prakaitas beveik negaruoja, todėl natūrali odos šiluminė reguliacija neveikia. Karšti ir drėgni garai mūsų odą puikiai paruošia kosmetinėms procedūroms.

Hamamuose dirba specialiai paruošti masažuotojai, maigantys ir trinantys visą masažuojamojo kūną šiurkščiomis pirštinėmis – dėl to labai efektyviai pašalinamos nebegyvos odos dalelės. Gydomojo purvo procedūras, kurios turkiškose pirtyse seniau buvo labai populiarios, šiandien vis dažniau pakeičia specialios kosmetinės priemonės.

Šioje pirtyje kūną kaitina drėgni garai. Kadangi jie labai tiršti, tai patalpos temperatūra neturi viršyti 80℃. Turkiškoje pirtyje iš lėto atliekama keletas procedūrų. Iš pradžių kaitinamasi įvairiose temperatūrose, po to nušveičiamas visas kūnas, pasimėgaujama vėsiu vandeniu, daromos muilo putų procedūros ir pagaliau ilsimasi. Lyginant su kitomis pirtimis, hamame vėsu, kūnas kaista lėtai, todėl galima kaitintis ilgiau. Dėl didelio drėgnumo beveik neprakaituojama, užtat oda gerai paruošiama procedūroms. Paprastai turkiškose pirtyse masažą daro patyrę specialistai.

      
        

JAPONIŠKA PIRTIS

Japonų pirtys atspindi šios šalies žmonių minimalistinę estetiką. Norint sušilti, lendama į statinę su karštu vandeniu arba kedro pjuvenų ir aromatinių aliejų mišiniu. Temperatūra statinėje apie 50 – 60℃. Pjuvenos sugeria prakaitą, o eteriniai aliejai palankiai veikia kūną. Po 10 – 15 minučių trunkančios procedūros kūnas masažuojamas ranka, apmauta šiurkščia pirštine.

Pirties procedūra Tekančios Saulės šalyje labai egzotiška. Japoniškos visuomeninės pirties – vadinamosios sento – svarbiausias atributas yra maudyklė su vandeniu, pašildytu iki 55℃.

Prieš pasinerdami maudyklėn, japonai nusiprausia vandeniu iš čiaupo arba supila ant savęs 4 – 5 kaušus vėsaus vandens. Visos vandens procedūros atliekamos sėdint ant medinio pagrindo, padėto tiesiai ant grindų. Tada pasineriama į baseiną.

Gerai išprakaitavę, japonai išeina iš maudyklės ir, sėdėdami ant grindų, šiurkščiu rankšluosčiu arba masažine pirštine stropiai ištrina visą kūną. Po šio savotiško masažo seanso – vėl plaukiojama baseine.

Kita japonų išrasta pirtis – furo. Tai didžiulė medinė statinė, sklidina labai šilto vandens. Kad besiperiančiajam būtų patogiau, statinėje įtaisytas nedidelis suolelis. Statinė užkeliama ant krosnies ir vanduo joje pamažu įkaitinamas iki 40 - 50℃. Tokios pirties mėgėjas visą tą laiką sėdi statinėje ant suolelio. Pažvelgus iš šalies, tai tikrai šiurpą keliantis reginys. Būtina sąlyga atliekant furo procedūrą – dėvėti kepuraitę, suvilgytą šaltu vandeniu; be to, kaitintis statinėje reikia pusiau gulomis, kad vanduo nesemtų širdies srities. Procedūra paprastai trunka 4 – 5 minutes. Kita vertus, neįpratus vargu ar būtų įmanoma ilgiau ištverti. Po tokio milžiniško krūvio širdžiai ilgas visavertis poilsis yra tiesiog būtinas, tad japonai, išlipę iš furostatinės, visą kūną sausai nusišluosto rankšluosčiu, susisupa į paklodę arba chalatą ir ne trumpiau negu valandą ilsisi gulėdami ant kušetės. O norintys atsikratyti ir šiek tiek antsvorio – susisupa į vilnones antklodes.

Sveikatingiausia procedūra Tekančios Saulės šalyje yra ofuro – aromatinė pirtis. Tokia pat kaitinama ant krosnies medinė statinė pripildoma ne šilto vandens, o kedro pjuvenų, sudžiovintų kai kurių medžių lapų ir įvairiausių aromatinių vaistinių žolelių (jų paprastai būna apie 60 rūšių). Tokioje ,,pirtyje“ paprastai praleidžiama 15 – 20 minučių.

Japonai teigia, jog nėra veiksmingesnės natūralios priemonės, atjauninančios odą ir palengvinančios lieknėjimą, negu ofuro – pjuvenos, sugerdamos prakaitą, atiduoda odai ir visam kūnui savo vaistinius aromatinius aliejus.

      
      

ITALIŠKA PIRTIS

Ši pirtis panaši į japonišką, tik vietoje pjuvenų naudojamas karštas smėlis, kuris sugeria prakaitą, reguliuoja odos drėgnumą ir tuo pačiu ją valo. Ši procedūra ypač naudinga sergant sąnarių ligomis.

KANADIETIŠKA PIRTIS

Įlindus į maišą, prikimštą lapų ir šieno, kūnas prakaituoja ir pasisavina augalų išskiriamas medžiagas. Ši procedūra mažina tinimus. Galima į maišą įkišti tik skaudamą galūnę – ranką ar koją.

AIRIŠKA PIRTIS

Ši pirtis primena sauną, bet patalpą įkaitina ne pati krosnis, o karštas oras, sklindantis nuo jos vamzdžiais, nutiestais palei sienas ir grindis. Sausas patalpos oras labai palengvina kvėpavimą.